U pichjaronu
Picoides major
Classificazioni scentifica
Regnu Animalia
Divisioni Chordata
Classa Aves
Ordini Piciformes
Famiglia Picidae
Genaru Dendrocopos
Nomu binuminali
Dendrocopos major
Linnaeus, 1753

U pichjaronu (Dendrocopos major) hè un aceddu chì faci parti di a famiglia di i Picidae.[1]

Tassunumia mudificà

Sottuspezii mudificà

U numaru di sottuspezii di pichjaronu ricunnisciuti da i diffarenti autori hè assà varievuli, da 14 à guasgi 30, chì i cambiamenti sò clinichi ed esistini numarosi formi medii. Esistini attualmenti 24 sottuspezii ricunnisciuti :

  • Dendrocopos major major (Linnaeus, 1758), a sottuspezia numinali, sparta da a Scandinavia è da u nordestu di a Polonia à a Siberia uccidentali ;
  • Dendrocopos major brevirostris (Reichenbach, 1854), largamenti spartu da a Siberia uccidentali à a Siberia uriintali, è ancu in u nordestu di a China è u nordu di a Mongulia ;
  • Dendrocopos major kamtschaticus (Dybowski, 1883), endemicu di a penisula di u Kamchatka ;
  • Dendrocopos major anglicus Hartert, 1900, endemicu di a Grandi Brittania ;
  • Dendrocopos major pinetorum (C. L. Brehm, 1831), spartu in Auropa cintrali ;
  • Dendrocopos major parroti Hartert, 1900, endemicu di a Corsica ;
  • Dendrocopos major harterti Arrigoni degli Oddi, 1902, endemicu di a Sardegna ;
  • Dendrocopos major italiae (Stresemann, 1919), largamenti spartu in Italia, Cicilia è Sluvenia uccidentali ;
  • Dendrocopos major hispanus (Schluter, 1908), cumunu in a penisula iberica ;
  • Dendrocopos major canariensis (A. F. Koenig, 1889), endemicu di Tenerife ;
  • Dendrocopos major thanneri le Roi, 1911, endemicu di Gran Canaria ;
  • Dendrocopos major mauritanus (C.L. Brehm, 1855), endemicu di u Maroccu ;
  • Dendrocopos major numidus (Malherbe, 1843), spartu in i rigioni di u nordu di l'Algiria è di a Tunisia ;
  • Dendrocopos major candidus (Stresemann, 1919), largamenti spartu da a Rumania è da i rigioni miridiunali di l'Ucraina à a Grecia ;
  • Dendrocopos major paphlagoniae (Kummerlöwe è Niethammer, 1935), spartu in u nordu di a Turchia ;
  • Dendrocopos major tenuirostris Buturlin, 1906, spartu in a rigioni di u Caucasiu è in Transcaucasia ;
  • Dendrocopos major poelzami (Bogdanov, 1879), largamenti spartu in u sudestu di l'Azerbaigianu, u nordu di l'Iranu è u mezupunenti di u Turcmenistanu ;
  • Dendrocopos major japonicus (Seebohm, 1883), largamenti spartu in u sudestu di a Siberia, u nordestu di a China, a Curea è u nordu è u centru di u Giapponu ;
  • Dendrocopos major wulashanicus Cheng, Xian, Ci. Zhang è Jiang, 1975, endemicu di a Mongulia interna ;
  • Dendrocopos major cabanisi (Malherbe, 1854), spartu in i rigioni uriintali di a China ;
  • Dendrocopos major beicki (Stresemann, 1927), spartu in China cintrali ;
  • Dendrocopos major mandarinus (Malherbe, 1857), largamenti spartu dapoi u sudu di a China è da u Myanmar sinu à i rigioni sittentriunali di u Laos è di u Vietnamu ;
  • Dendrocopos major stresemanni (Rensch, 1923), largamenti spartu in u nordestu di l'India è in a zona cumpresa trà u nordestu di u Myanmar, u sudestu di u Tibet è u centru-sudu di a China ;
  • Dendrocopos major hainanus Hartert è Hesse, 1911, endemicu di l'isula di Hainan.

Sinonimi mudificà

Parechji sinonimi di Dendrocopos major sò:

  • picoides major
  • picus major

Ripartizioni mudificà

U pichjaronu hè largamenti spartu in Auropa, in Asia è in Africa suprana. Omu u trova in una grande varietà d'ambienti furestieri, tali i furesti di frunduti, i furesti misti è i parchi inarburati. Hè ancu prisenti in l'arghji buscosi di i zoni urbani.

In Corsica mudificà

 
 
Dendrocopos major

Dendrocopos major hè prisenti in Corsica ed hè mori cumunu.[2] Difatti, esisti in Corsica una sottuspezia endemica di a Corsica: Picoides major parroti Arrigoni.

Biulugia mudificà

U pichjaronu hè un aceddu tarrituriali è sulitariu. Si ciba par u più di mastaraculi, di larvi è di graneddi ch'eddu trova scavendu tafona in a curteccia di l'arburi. Improda dinù u so bizzicu par martiddà i fusti d'arburi cù u fini di cumunicà incù i so paghjesi è marcà u so territoriu.

Mentri a staghjoni di ripruduzioni, u pichjaronu custruisci un nidu in un tafonu d'arburi, di regula à un'altezza da 3 à 6 metri. A femina diponi di media 4 à 6 ova bianchi, ch'edda cova mentri circa dui simani. I dui parenti participeghjanu à l'incubazioni è à l'alimentazioni di i ghjovani aceddi.

Cunsirvazioni mudificà

U pichjaronu hè una spezia abbastanza sparta è a so pupulazioni hè cunsidarata com'è stabili. Benefizieghja di misuri di prutizzioni in numarosi paesi auropei. Eppuri, a distruzzioni di u so ambienti naturali, in particulari a disfuristazioni, custituisci una minaccia per 'ssa spezia. Hè dunqua impurtanti di prisirvà i zoni buscosi è di promova pratichi di gistioni furestiera durevuli par assicurà a cunsirvazioni di u pichjaronu è di u so ecusistema.

Citazioni mudificà

Accadi chì u pichjaronu fussi citatu in a litteratura corsa. Par asempiu, in i Canti d'aceddi di Monsignori Di La Fuata:

Martiddeghja u pichjaronu
Pichja, pichja è fà u tafonu.

Noti mudificà

  1. 'Ss'articulu pruveni in parti da l'articulu currispundenti di a wikipedia in talianu.
  2. Thibault & Bonaccorsi (1999), Thibault (2006).

Da veda dinò mudificà

Riferimenti mudificà

  • J.-C. Thibault & G. Bonaccorsi, The birds of Corsica, British Ornithologists’ Union, Check-list n°17, 1999
  • J.-C. Thibault, Connaître les oiseaux de Corse - Acelli di Corsica, Ed. Albiana, 2006

Liami mudificà

Altri prugetti mudificà